Pirmiausia gal reiktų pasiaiškinti apie galimas pačių vartotojų klaidas ,nuo kurių ir nukenčia testų tikslumas. Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų - tai reagentų ir tiramojo vandens mėginio netikslus kiekio atmatavimas. Analitinė chemija yra toks dalykas,kad reikalauja tikslumo, todėl net ir 1 ar 2 ml paklaida turi didelę reikšmę. Paskaičiuokime patys - sakykim testui reikia 5 ml vandens mėginio.Vienu atveju "netyčia" nedapilam 1 ml ir vietoj 5ml naudojam 4 ml. Kitu atveju 1 ml "netyčia" perpilam ir paimam 6 ml. Ir ką gi turim ? Mėginių tūrių skirtumas tarp abiejų variantų yra net 33,3%. Vadinasi ir parodymų skirtumas bus panašus.Todėl visai naturalu, kad gaunant tokius rezultatų skirtumus ir atsiranda nuomonės apie "gerus" ir "blogus" testus. Lygiai toks pats variantas atsitikts jeigu pamažinsime arba padidinsime naudojamų reagentų kiekius. Sakykim, vietoj naudojamo kažkokio reagento 5 lašų įlašinsime 6 arba 4. Rodos kas čia yra tas vienas lašas , tačiau nuo jo labai priklauso viso testo tikslumas.Todėl rekomenduojama vandenį tyrimui matuoti ne su indeliu, kuris dažniausiai būna įdėtas testo komplekte bet su medicininiu švirkštu.Taip pat idealu būtų daryti testą 3 kartus ir pažiūrėti ar parodymai visada bus tokie patys.
Kitas variantas dėl ko gali atsirasti testų paklaidos - nešvarių indelių panaudojimas testams.Likę reagentų likučiai and indelio sienelių, reaguodami su naujai pilamomis medžiagomis ,( kurių turi būti tikslus kiekis ) iškraipo naujai daromo testo parodymus. Todėl po kiekvieno atlikto testo reikia visada gerai išplauti mėginių indelius ir sausai iššluostyti, kad neliktų jokių chemikalų ,kurie galėtų turėti reikšmę sekantį kartą atliekamam testui.
Tačiau netgi ir teisingai vykdant darbų eigą bei laikantis instrukcijų visada lieka galimybė naudojamo testo parodymų nukrypimo į vieną ar į kitą pusę.Iš dalies tai nėra labai blogai ,nes šiaip mėgėjiškus testus yra labiau tikslinga naudoti tik vandens parametrų dinamikai stebėti ir sužinoti kaip keičiasi vienos ar kitos medžiagos vartojimas dienos/savaitės bėgyje. O jeigu vis dėlto norime sužinoti tikslias kažkokių medžiagų kiekines reikšmes tai patartina arba didinti naudojamo vandens mėginio kiekį 5-10 kartų ( atitinkamai didinant teste naudojamo reagento(-ų) kiekį ) arba nešti vandenį ištyrimui į profesionalią laboratoriją.
O ką daryti jeigu nėra laboratorijos arti arba nesinori per kelis kartus sunaudoti savo testų medžiagų ( kas neišvengiama, tiriant 10 kartų didesnį vandens kiekį ),tačiau norima turėti kuo tikslesnius testo duomenis ?
Išeitis iš tokios padėties yra - reikia pasidaryti ar įsigyti ( jeigu nėra salygų gauti analizei švarių reagentų ) kontrolinius tirpalus, kuriuose yra žinoma konkrečių medžiagų koncentracija ir juos ištirti turimu testu. Pagal gautus rezultatus mes sužinosime savo testo parodymų tikslumą ir žinosime kokią paklaidą jis daro. Teliks kiekvieną kartą atimti arba pridėti tą reikšmę per kurią skyrėsi parodymai matuojant kontrolinį tirpalą . Kaip tai atrodo praktikoje ? Sakykim pasidarome kontrolinį vandens tirpalą kuriame yra 10mg/L NO3 . Padarome kontrolinio tirpalo tyrimą su savo turimu testu ir pagal jo parodymus pamatome ,kad NO3 koncentracija yra ne 10 o ,sakykim, 20 mg/L. Taigi gaunasi ,kad testas meluoja +10mg/L. Remdamiesi šiais parodymais sužinome,kad mūsų testo paklaida yra +10mg/L .Vadinasi, šią reikšmę reikia atimti kas kartą kai tik darome NO3 testą. Lygiai taip pat reiktų elgtis ir su kitų vandens parametrų testais,kurių parodymai priklauso nuo naudojamų medžiagų kiekių tikslumo. Beje,šitas paklaidos nustatymo būdas visai nepadės pvz. PH testams,kadangi juose parodymų tikslumas nepriklauso nei nuo tiriamo vandens, nei nuo reagentų kiekio.
Kaip matome nėra padėties be išeities ir tikrai galima išsisukti praktiškai su bet kokiu turimu testu.Telieka išmokti pasinaudoti juo tinkamai.
Su pagarba
Aivaras Miliūnas
